2013 m. sausio 13 d.

Irgi atsimenant sausio 13-ąją

Aš tądien buvau visiškai mažas. Dar į mokyklą nėjau. Ką dar atsimenu? Atsimenu, kad tėvai įdomiai mus auklėjo. Tai yra, savotiškai mums skleidė (net nežinau, ar tinkamas žodis (tikriausiai netinkamas)) lietuvišką propagandą. Aš beveik visą savo tada labai trumpą gyvenimą praleidau Sovietų Sąjungoje. Bet visiškai nežinojau, kas ta Sovietų Sąjunga yra. Apie visą geopolitinę situaciją iš savo tėvų mokymų težinojau tik dvi koncepcijas: Alytus ir Lietuva. Viskas. Tiesa, jas abi tarpusavyje maišydavau ir sunkiai begalėdavau suvokti: „kaip čia taip išeina? Aš gyvenu Alytuje ir tuo pačiu gyvenu Lietuvoje? Kaip tai? Kažkokia nesąmonė...“

Bet kokiu atveju, kas yra Rusija ir kas yra Sovietų Sąjunga, ačiū tėveliams, tada nė velnio nežinojau. Net kai dar buvo tokis dalykas, kaip Tarybų Lietuva, aš niekaip nebūčiau sugebėjęs pasakyti, ką reiškia žodis tarybų ir kokio velnio tu jį jungi prie kito žodžio Lietuva, kuris lyg ir reiškia tą patį, kaip Alytus...

Atsiminimai, kas be ko, dar nesibaigia. Tądien ir kitądien mano gyvenime įvyko trys atsimintini įvykiai, kurie sugebėjo išlikti mano atmintyje.

Pirmasis atsiminimas. Dar apie mano tėvelių auklėjimo supratimą. Mes su broliu neturėjome žaislų-ginklų. Net nežinau kodėl. Ar todėl, kad mano tėvai buvo uber pacifistai-hipiai, ar dėl kiek žemiškesnių priežasčių. Kai reikėjo spręsti, ką pirkti: ar žaislus vaikams, ar košės, buvo pasirinktas maistas, nes iš žaislų neišvirsi sriubos. Greičiausiai antrasis. Nes karo žaisti mums niekas netrukdydavo. O ir vaizduotė leisdavo lakstyti su bet kokia šiukšle (medžio lenta, kokia nors statybų armatūra ar pan.) ir apsimetinėti, kad tai ginklas. Tiesa, žaidimų draugų įtikinimas, kad mūsų lenta yra toks pats geras ginklas, kaip jų tikras žaislinis ginklas ir kad nušovus iš mūsų lentos irgi reikia skaičiuoti iki dešimt, ne visados būdavo tokia paprasta procedūra, bet čia jau kita istorija...

Taigi, kažkaip tą sausio 13-ąją mums su broliu susišvietė, kad mes norime eiti lauką žaisti. Kažkodėl mama mūsų nenorėjo leisti. Bet išleido. Su viena sąlyga: kad mes nežaisime karo. Dabar prisiminus keista. Nors gal ir ne. Kažkoks mamos suvokimas turbūt buvo labai poetinis tuo metu. Ir buvo labai simboliškai negerai, jeigu mes tokią dieną, kai visą valstybę puola labai galinga priešiška jėga, nors ir būdami visiški maži pradėtume patys „šaudyti“.

Lauke mes susitikome du kiemo draugus. Tik du. Visas kiemas buvo tuščias ir kažkoks labai nykus ir ramus. Ką veikiam? Keturi iš viso. Labai gerai išsidėlioja du prieš du. Tai aišku, kad reikia žaisti karą. Tik va bėda: mums mama neleido. Nieko. Sugalvojome gerą planą. Mūsų su broliu būstinė bus prie namo esantis nusileidimas į rūsį. Kadangi tas įėjimas yra prie pat namo, tai per langą kaip ir nesimato. Aišku, mums nedašuto, kad kai mama pro langą pamatys, kaip du jos vaikų draugai šaudo į kažką prie pat namo, ir kai iškis galvą pro langą pažiūrėti, ar tik ten ne jos vaikai, tai įspūdingas planas subirs į šipulius.

Taigi, sėdim su broliu jau namie. Mama kažko pikta. Daugiau liūdna nei pikta. Mes nesuprantam, bet pakankamai aiškiai jaučiam, kad vis dėl to ne dėl mūsų veiksmų pas ją neigiamos emocijos. Keista, nes mes jos kaip ir neklausėme. Ką gi – koks skirtumas – lengvai išsisukome. Reikia kažką kita veikti.

Televizorius. Įsijungiam televizorių. Nieko nerodo. Nieko, išskyrus kažkokį rusišką kanalą. Rusišką. Ten rodė kažkokią kvailą laidą ar dar kažką. Nežinau ką. Tik žinau, kad vienu metu televizoriuje pradėjo rusai šokti kalinką (ar kaip tas šokis vadinasi). Mums su broliu tai pasirodė žiauriai juokinga ir padarė didelį įspūdį. Ir ką mes nusprendėme daryti? Taip – šokti kalinką.

Įsivaizduokite. Įeina mama į salioną (taip vadinosi kambarys, kuriame yra televizorius). Ten sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją, kai jau buvo aišku, kad dangus iš tikro griūna. Kai jau buvo aišku, kad geruoju nesibaigs. Ir kai jeigu, kas būtų pasakęs, kad tebus toks skaičius aukų, koks buvo, tai visi į tą žmogų būtų žiūrėję, kaip į labai naivų optimistą. Taigi, tą sausio 13-ąją jos du sūnukai, kartu su jos valstybės užgrobėjais telike, krykštaudami šoka rusų tautinius šokius... Televizorius buvo išjungtas. Šokis nutrauktas. Mama vėl buvo liūdna, bet vėl kažkodėl ne dėl mūsų veiksmų...

Kaip ir viskas tądien. Dar atsimenu, kad naktį pabudęs girdėjau, kaip namo laiptinėje kažkas bėgioja. Žmonės bėgo Alytaus televizijos bokšto saugot. Tik nežinau, ar tikras tai prisiminimas. Gali būti, kad tiesiog man kas nors po to pasakojo, kad žmonės naktį laiptinėje bėgiojo ir aš galiausiai nusprendžiau, kad ir aš girdėjau. Ir taip susikūriau sau netikrą atsiminimą.

Bet ką iš tikro atsimenu, tai tą, kad kitą dieną televizorius jau rodė lietuvišką kanalą. Ten sėdėjo kelios galvos, kurios kalbėjo kažką nesuprantamo. Apie laisvę, nepriklausomybę, agresiją, Vilnių, Kauną. Ir buvo paminėtas žodis „filmukai“. Jie pažadėjo, kad rodys filmukus. Taigi, išlaukiau, kol tos galvos baigs šnekėti ir pradėjo rodyti filmukus. Kažkokius vakarietiškus. Garantuotai piratavimo būdu įgytus. Ir kiek atsimenu transliavo iš Kauno.

Tai čia visi mano atsiminimai apie sausio 13-osios įvykius (Realiai tai čia daugiau atsiminimai apie sausio 12-ąją, bet tekste „dvyliktą“ taip gerai neskamba, kaip „tryliktą“...). Nieko didingo. Nieko įspūdingo. Nieko pamokančio ar įkvepiančio. Bet jie teigiami, nes galiausiai Lietuva paliko laisva ir aš palikau laisvas lietuvis.

Kartais pagalvoju, kokia mūsų kartos vieta visoje laiko tėkmėje. Kaip aš suprantu, mūsų senelių karta prarado laisvę (ne dėl jų kaltės). Tai čia, kaip ir ruduo. Tada sovietmetis būtų žiema. Mūsų tėvelių karta, tuo tarpu, tą laisvę atgavo. Tai čia, kaip ir pavasaris. Tai mūsų karta tarsi ir yra nerūpestingo vidurvasario vaikai. Mes kaip visuma tarsi neturime nei didelių siekių, nei didelių tikslų. Mūsų gyvenimai, tiesa, yra labai geri. Ačiū ne mums, o mūsų laisvę apgynusiems tėvams.

Mūsų tikslai labai paprasti ir lengvai pasiekiami. Tereikia nesušikti to, ką turime. Tereikia neužmiršti istorijos pamokų ir nekartoti praeities klaidų. Tereikia išsaugoti amžinosios vasaros laikus ir neleisti ateiti niūriam rudeniui.

2013 m. sausio 6 d.

Prakeik Aldoną tarmiškai

Aš visą laiką vis stebėdavausi, kokio velnio tiek daug žmonių internete (žymesni pavyzdžiai: Rokiškis, Užkalnis) taip stipriai pyksta ir taip įnirtingai spardo kalbininkus. Aš niekad ta problema pernelyg daug nesidomėjau, tai man visatai atrodė, kaip kažkoks tuščias su(si)reikšminimas. Dabar jau taip nebeatrodo. Nes nori nenori mane irgi pasiekė įstabus ir jau pakankamai garsus kalbininkės iš mažosios „k“ – Aldonos Paulauskienės – straipsnis.

Aldona Paulauskienė
„Mintys tarmių metus pasitinkant“
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/12/mintys-tarmiu-metus-pasitinkant/
„Mintys tarmių metus pasitinkant (2)“
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2013/01/mintys-tarmiu-metus-pasitinkant-2/

Beje, mano įrašo tikriausiai nesuprasite. Ir garantuotai nesuprasite tada, jeigu nebūsite skaitę to II-ų dalių straipsnio.

Taigi, skaičiau šitą genialų kombinuotą straipsnį ir negalėjau susivaldyti nepaspardęs ir aš. Kodėl? Todėl, kad pernelyg lengva. Ypač antra straipsnio dalis. Skaitydamas ją jaučiausi, kaip labai geras psichologas. Skaitai ir visos užslėptos bumbėjimo priežastys taip bado akis, kad pačios rankos neprašomos rašo kontraargumentus.

Apie pirmą dalį nerašysiu, bo ir taip daug jau prirašyta. Pavyzdžiai:

Andrius Uzkalnis „2013-ieji bus protingos kalbos metai“
http://protokolai.com/2012/12/30/2013-ieji-bus-protingos-kalbos-metai/

Rokiškis „Kalbainiškojo dvoko aromatas“
http://rokiskis.popo.lt/2012/12/29/kalbainiskojo-dvoko-aromatas/

Žymantas Baranauskas „Kalbininkams nebėra vietos modernioje visuomenėje. Išnykite.“
http://zymantelis.wordpress.com/2012/12/30/kalbininkams-nebera-vietos-modernioje-visuomene-isnykite/

Nors ne – biški (Taip „biški“, o ne truputį) parašysiu. Bet ne apie straipsnį, o apie skaitytoją. T.y. save. Didžiausia pirmos dalies bomba buvo Stalino šlovinimas už jo gerus darbus Lietuvos kalbai. Teoriškai ir logiškai aš tą vietą skaitydamas suvokiau, kokia didžiulė tatai bėda. Bet nesuvokiau emociškai. Kažkodėl tas neužkabino manęs taip, kad pradėčiau švokšti per dantis „supistas Stalinas!“, įniršio perkreiptu veidu. Kas, aišku, liūdnoka, nes tas reikškia, kad aš po truputį pamiršdinėju istoriją. Kaip žinia, tie, kas neatsimena istorijos, yra linkę ją atkartoti arba leisti kitiems atkartoti. Tikiuosi tokių kaip aš mažuma... Ir kiti daug geriau suvokia Stalino paminėjimo tokiame kontekste reikšmę.

Šia man liūdna gaida pabaikime pirmos straipsnio dalies nagrinėjimo neesį ir nebūtį ir pereikime prie II-osios dalies. Ir pradėkime analizę ir interpretaciją.
Sunku versti filosofinius ir eseistinius tekstus, nes jų autoriai dažnai darosi žodžius nebuvėlius arba esamam žodžiui suteikia individualią reikšmę
Aldona pyksta, kad kiti kuria žodžius, reikalingus jų pačių profesijai. Šiuo atveju filosofai kuria žodžius filosofijai. O varge! Ir ką jei gi jie supranta apie filosofiją?! Kas čia dabar bus jeigu filosofai išradinės filosofinius žodžius?!

Aldonai paprasčiausiai nepatinka, kad ji – kalbininkė (arba jie – kalbininkai) – buvo apeita. Ir buvo sukurti žodžiai be jų įsikišimo ir palaiminimo. Tuo tarsi įrodant, kad kaip čia geriau pasakius... Pala, pala... Tuoj... Hmmm... Kad kalbininkai (bent jau aldoninei (o ir aš sukūriau žodį nebuvėlį) kalbininkai) nė velnio nereikalingi?
Gaila, kad šiuolaikinei poezijai pasidarė nereikalinga kirčiu paremta eilėdara. Rašoma bet kas ir bet kaip, o literatūros kritikai ieško tokios poezijos pirmapradžių šaknų net už kalbos ribų ir randa…
Nu va Aldona ir vėl mano, kad ji turi supratimą, kas yra kūryba. Ji mat nusprendė, kad ji geriau nei poetai supranta, kaip reikia rašyti eilėraščius. Nes jos publikuoti eilėraščiai yra patys... Pala, pala... Kiek Aldona publikavo savo parašytų eilėraščių? Nei vieno? Aaaa – tada nesvarbu. Einam toliau.
Mūsų, bent jau vyresniųjų, atmintis iki gyvenimo galo išlaikys Baranausko, Mykolaičio-Putino, Nėries, Aisčio, Brazdžionio, Marcinkevičiaus ir daugelio kitų poetų dvasingus ir skambius posmus. O dabar, klausydamasi poezijos pavasario eilių, neįsidėmėjau nė vieno eilėraščio, kurį norėčiau išmokti.
Vajezau. Argi čia muzika. Mūsų laikų muzika geresnė, nei jūsų kartos muzika. Mūsų kartos poetai yra geresni, nei jūsų kartos poetai. Nejaugi Aldona taip paprastai perskaitoma ir taip paprastai perprantama? Kaip koks Baranausko eilėraštis... Tai aišku, kad jūsų kartos poetai jums geresni, nei dabartiniai. Nes senus eilėraščius skaitai, kai būni jaunas, o naujus tada kai būni senas. Problema skaitytojuje, o ne eilėraštyje.

Beje, 1970-ųjų metų muzika yra geresnė, nei mano kartos. Taip – šituo teiginiu aš pats sau prieštarauju.
Lietuvai garbės nedaro ir miestų iškabų, parašytų ir girdimų reklamų kalba. ... Trakų gatvėje, be iškabos YURGA, galima perskaityti ir daugiau keistų užrašų: Rudens CHAI meniu. Cappuccino tik 4 lt.
Nu tai sovietų Lietuvoje buvo daug paprasčiau. Buvo mieste viena parduotuvė „Batai“, kuri prekiavo batais. Jeigu didesnis miestas, tai gal būdavo dar viena parduotuvė. Ji irgi vadindavosi „Batai“ ir prekiavo tokiais pačiais batais kaip ir pirmoji. Tada buvo parduotuvė „Baldai“, kuri prekiavo baldais. Buvo parduotuvė „Ūkinės prekės“, kuri spėkit kuo prekiavo? Ne ne veganų maisteliais. Ūkinėmis prekėmis. Joje prekiavo ūkinėmis prekėmis.

Ogi dabar parduotuvės, kurios prekiauja užsienietiškais daiktais ir drįsta juos vadinti užsienietiškais vardais. Ir dar neatsiklausę aldoninių kalbininkų. Vajai, vajai.

Ir taip toliau ir taip toliau. Vos ne kiekvienas teiginys yra ant tiek karikatūrinis, kad net pradedi galvoti, ar čia kartais ne trolis. Bet. Bet pabaigai man labiausiai užstrigo straipsnio išvados:
manyčiau, kad ne tarmes gaivinti dabar svarbiausia, o būtina gelbėti bendrinę valstybinę lietuvių kalbą, kurią dar turime.
Aš, kuris kalbėdamas biškutuką dzūkuoju (kai kurie sako, kad labai, bet jie klysta), galiu pasakyti. Aldona – tu šūdus rašai. Galabyti tarmes? O vietoje jų gelbėti bendrinę kalbą? Oho – puikus planas. Taip – nudaigokime velniop tarmes. Tarmes, kurios gyvos. Kuriomis kalba žmonės. Kuriomis kalbėjo žmonės. Kurios vystėsi ir augo kartu su žmonėmis. Kuriomis buvo garbinami senieji gamtos dievai. Kuriomis paskiau buvo garbinami naujieji. Tarmėmis, kuriomis ištisos kartos žmonių reiškė meilią ir neapykantą. Kam jų reikia? Geriau vietoje tarmių visi naudokime bendrinę lietuvių kalbą. Kalbą, kuri negyva. Kuri niekad nebuvo gyva ir kuria niekad niekas realiai nekalbėjo. Išskyrus tik sveikinimų koncerto vedėją.

Jo – palikime tik bendrinę kalbą. Nes ji pagal taisykles sukurta. Nes bendrinę kalbą sukūrė aldoniniai kalbininkai. Ir kurios jie patys niekam nenaudoja. Tik visiems aiškina, kokia ji gera ir kad ją visi turėtų naudoti. Prieš tai atsiklausę ar galima. O paskiau padėkoję, kad leido.

Duok tokiems valdžią, tai nežinau, ko iš tokių tikėtis. Paims ir Žemaitės kūrybą perrašys. Bo netaisyklingai ana rašė. Tarmiškai. Žemaitiškai.

Ir spėkit kas dar? Ogi kitaip nei bendrinės kalbos, tarmių ginti nuo nieko ir niekam nereikia. Jos gyvuos ir išliks. Tiek, kiek joms reikia. Ir keisis taip, kaip keitėsi iki šiol. Ir galiausiai pasikeis taip, kad jau bus galima sakyti, kad čia jau nebe lietuvių kalba, o kažkas naujo. Ir viskas bus labai gerai, nes būtent tokios kalbos tada tuometiniams žmonėms ir reikės.

Lietuvių kalba, bent jau tokia, kokią mes žinome, mirs. Juk, bent jau man, pakankamai akivaizdu, kad galiausiai visi žmonės turės pradėti susikalbėti ta pačia kalba. Aišku, tas įvyks dar tikriausiai negreitai. Taip, kad drąsiai džiaukitės ta kalba, kuria kalbate, ir kuria galite pasakyti: „Labas. Kap gyveni?“ žmonėms, dėl kurių jums iš tikro rūpi, kaip anie gyvena.

Aij. Dar sugalvojau, kaip tarmės galėtų išlikti globalizacijos akivaizdoje. Bendriniai kalbai tai kaput ar taip, ar kitaip. Lietuvių tarmės galėtų išlikti, jeigu globalizacija ir civilizacija, nustotų būti. Tarkim, būtų išsipildę kai kurie priedurnių svaigalai apie majų dziegorių. Ir tarkim, būtų prasidėję visokie gamtos kataklizmai. Jeigu nepatinka majai, visada galima pasilikti ties atominiu karu. Bet kokiu atveju, civilizacijos nušluojamos velniop. Lieka tik kažkiek žmonių grupelių. Kelios iš jų – lietuviukų. Po kelių ar keliolikos kartų niekas nebežino nieko apie jokias knygas, aifonus ar mašinas. Gyvenimas vėl teka pirmykščių bendruomenių vaga. Pirmykščių bendruomenių, iš kurių kažkiek kalba kalba, kuri beveik nesiskiria nuo kažkurios lietuvių tarmės. Tai čia būtų viena iš nedaugelio galimybių išsilaikyti lietuvių kalbai...

Hmm... Nu va panašu, kad tuoj pradėsiu svaigti apie prarastas civilizacijas. Tada, neduok die, dar apie ufikus pradėsiu. Tai gal vis dėl to laikas baigti šitą įrašą. Tai tiek.