2012 m. spalio 21 d.

Pasisakau prieš balsavimą internetu

***

Atsimenu buvo kokia 7-ta ~ 8-ta klasė. O ir pagal metus atskaičiavus kažkas tokio gaunasi. Man nebuvo vienos vidurinės pamokos. Kadangi dar tokiose pusžemėse klasėse nėra pasirenkamų dalykų, tai ten tikrai nebuvo „langas“. Tai reiškiasi, kad mokytoja sirgo, buvo išvykus ar dar koks velnias. Kad aš nebuvau pabėgęs iš pamokos beveik garantuoju, nes tą neesamą pamoką leidau bibliotekoje-skaitykloje. Kažkaip būtų visiškai nelogiška pabėgti iš pamokos ir vis tiek sėdėti mokykloje – pabėgimas praranda visą prasmę.

Nepaisant, kad sėdėjau skaitykloje – knygų neskaičiau. Pamokų neruošiau. Nesimokiau. Tikriausiai kalbėjau su kitais klasiokais apie kokias nors nesąmones. Ogi žiūrau: vienas klasiokas, Tomas (vardų nekeičiu, nes vardai standartiniai ir populiarūs), sėdi nuošaliau ir kad rašo kažką ant mažų lapukų, kad rašo. Prieinu ir sakau:

– Ką čia blet darai? – tada aš žymiai daugiau keikiausi nei dabar, nes buvau mažas snarglys ir maniau, kad esu mažas snarglys. Todėl jaučiausi nesaugus ir silpnas, tai reikėjo tą kažkaip kompensuoti.

– Ai, balsuosiu su visai šitais už Antaną. Reikia išrinkt. Bus geras prikolas. – Matote, tada kažkaip mokykloje vyko šauniausio moksleivio rinkimai. Prie aktų salės stovėjo dėžė, į kurią reikėjo mesti lapukus su tuo, kurį renki šauniausiu.

Kadangi, aš ir Tomas buvome tie, į kuriuos dažniausiai kreipdavosi kiti klasės draugai ir draugės, kai reikėjo klastoti atleidimus nuo fizinio, gydytojų pažymas dėl ligos ir pan. O ir man pačiam pasirodė, kad bus geras prikolas, tai aš nutariau prisidėti prie šitos akcijos. Taigi, sėdau šalia, bei pradėjau pildyti balsus už Antaną.

Pats Antanas buvo įdomus tipas. Mokyklos garsenybė. Buvo kokiais keturiais metais už mus vyresnis (iš ten ir atgaminu, kad 7-ta, 8-ta klasės). Buvo keistuolis. Išvien išsidirbinėdavo. Bet buvo nedurnas. Netgi atvirkščiai. Gerai mokėsi. Puikiai žaidė šachmatais.

Kas poto buvo su tais šauniausio mokinio rinkimais, tai net neatsimenu. Ar kas nors juos laimėjo? Ar laimėjo Antanas? Ar buvo anuliuoti balsai dėl mūsų klastočių? Ar laimėtojas iš vis buvo paskelbtas? Ar viskas taip tyliai ir ramiai pasibaigė? Nieko neatsimenu. Atsimenu tik tai, kad prirašiau daug balsų už Antaną.

Ir dar, smagus faktas. Tas Antanas paskui tapo vienintelio mano nors kažkiek pažinotu seimo nariu. Nes jis buvo (ir yra) Antanas Nedzinskas.

***

Įsivaizduok, kad staiga į tavo butą (namą, kambarį ar kitą asmeninę erdvę) įsiveržia daktarai ir pradeda aiškinti, kad tu sergi psichine liga. Galiausiai jėga suriša tave ir išveža į psichikos ligų ligoninę gydytis.

Taigi, taip tu patenki į ligoninę su kitais psichiniais-ligoniais. Ilgam. Iš pat pradžių esi prifarširuotas vaistų. Dėl to iš pirmų kelių mėnesių laikotarpio beveik nieko neatsimeni. Po to, sumažinus dozę, po truputį pradedi suvokti, kas yra kas ligoninėje.

Pavyzdžiui, supranti, kad didžiąja dauguma logistikos rūpinasi patys pacientai. Tiksliau visų pacientų deleguoti keli išrinktieji, kurie organizuoja įvairius darbus, pavyzdžiui, maisto raciono paskirstymą tarp visų ligoninės pacientų.

Tu balsavime nedalyvauji, nes balsavimo teisę įgauna tik psichikos ligoniai ligoninėje praleidę bent jau 18 mėnesių. Rinkimai vyksta kas 4 mėnesius. Viso renkama 6 išrinktieji. Taigi, kiekvienas balsuotojas balsuodamas turi sudaryti 6 žmonių sąrašą. T. y. reitinguoti. Kadangi ligoninėje vykdoma tarpusavio pasitikėjimo terapija, tai balsų ir reitingų skaičiavime gali dalyvauti visi norintys.

Visai neseniai, prieš kokia trisdešimt mėnesių, ligoninėje buvo pradėta nauja eksperimentinė gydymo terapija. Kai kuriuos pacientus buvo pradėjo mokinti programuoti. Būrelio vadovas sugalvojo įdomią užduotį būrelio lankytojams – jie bandys suprogramuoti automatinę rinkimų balsų skaičiavimo programą. Ar slapčia, naktį sudaužytum programavimo būrelio kabineto kompiuterius?

Pastaba: programavimo būrelio lankytojai grasino, kad prispjaudys tau į pietus, kai juos išrinks į maisto dalintojų pareigas.

***

Nors anksčiau buvau didelis šalininkas balsavimo internetu, bet šiemet man nušvito protas ir aš dabar esu šiek tiek prieš internetinį balsavimą.

2012 m. spalio 5 d.

Jėzus su makiažu

Aš mėgstu religijas. Labai. Kažkaip mane visada traukė prie visų religijų. Tiek tikrų, tiek išgalvotų (Pvz.: knygose, kompiuteriniuose žaidimuose ir pan.).  Mane visada labiau traukė visa mitologija, visa filosofija, visos ceremonijos. Nu nevisos.... Tos ceremonijos, kur žudo žmones tai patinka, kai apie jas skaitai ir kai jos tolimos. Bet garantuoju, kad nepatiktų jeigu reiktų pačiam dalyvauti vienoje ar kitoje pusėje.
Visiems, kuriems tokie dalykai irgi patinka labai rekomenduočiau Joseph Campbell  „The Hero with a Thousand Faces“. [1]
Man patinka ta ezoterinė pusė. Bet man visiškai nepatinka religijų išpažintojai. Ypač kai su jais tenka susidurti tiesiogiai. Vėlgi pasikartosiu: man daug labiau patinka skaityti apie jų poelgius, atliktus seniai, seniai. Tuo tarpu kai tie poelgiai atliekami šiandieną, tai kažkaip ne taip smagu. Pavyzdžiui, toks tekstas:
Actekai penkioliktame amžiuja paaukodavo apie 250000 žmonių per metus. Viena iš teorijų yra ta, kad Actekai, kitaip nei Majai, manė, kad šeštos saulės atėjimas neturi aiškios datos. Ir tą datą galima nustumti žudant/aukojant žmones.
daug mielesnis negu pastarasis sakinys:
Eina nachui! Pažiūrėk per langą! Vyksta religiniai aukojimas! Jau, blet, šešis nukalė. Eina!.. Pažiūrėk, kaip septintas apsijukojo!..
Taigi, aš savotišku būdu labai mėgstu religijas. Rimtai. Aš ant tiek mėgstu religijas, kad netgi galėčiau pasibučiuoti su Jėzumi... Prancūziškai...  Žinoma, jeigu jisai dėvėtų rožinę suknelę ir nusiskustų. Įtariu, kad ta jo barzda bado...

Tai prie reikalo tada. Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir keistuoliai nusprendę prieš jį protestuoti [2]. Kas juokingiausia, tai buvo tas, kad aš pirmą kartą pamačiau tą apdrabstymo vaizdą, būtent jų svetainėje. Tų, kurie aiškina, kad demonstruoti šūdais apdrabstytą Jėzaus veidą yra negerai... Žmonės, kurie ragina uždrausti demonstruoti „iššūdintą“ Jėzų, patys demonstruoja „iššūdintą“ Jėzų. Čia trolinimo aukštasis pilotažas, ar jie visiški nesusipratėliai.

Bet kokiu atveju, aš nesuprantu, kaip tikintieji gali iš vis pykti dėl tokių dalykų. Kažkodėl, beveik visi kas gina ir kas smerkia spektaklį, tarsi tylomis pripažįsta, kad paveikslo ištepliojimas yra niekinimas. Toks ir yra pagrindinis ginčas. Vieni teigia, kad niekint negalima. Kiti – kad galima, kitaip nukentės žodžio laisvės. Ir visi (arba aš kažką praleidau) kažkodėl pamiršta pagrindinį argumentą. Tą, kad Jėzaus paveikslo iššūdinimas nėra niekinimas ir įžeidinėjimas. Jūs klausiate: „Kaip tai? Papasakok, ką turi omenyje“. Gerai, mieli skaitytojai, imkime ir išnarstykime viską po kaulelį (Arba iškrapštykime visas razynkas).

Pradėkime nuo paveikslo.
„... nes mums šis Veidas ypatingai brangus – kaip Tėvo ir Motinos.“ arkivysk.  Sigitas Tamkevičius
Paveikslas vaizduoja Jėzaus veidą. Ir kai kuriems šitas veidas labai brangus. Žinote, kur pagrindinė bėda? Niekas nežino, kaip atrodė Jėzus (Čia netgi nekreipiant dėmesio į tą galimą atvejį, kad Jėzus iš vis neegzistavo. Šitame blogo įraše daroma prielaida, kad Jėzus egzistavo ir kad Dievas yra). Pakartosiu dar kartą. Niekas. Nežino. Kaip. Atrodė. Jėzus.

Dargi. Pačio paveikslo niekas spektaklyje nerodys. Paveikslas stovi kažkur saugiai padėtas. Spektaklyje rodys reprodukciją. Reprodukciją paveikslo, kuriame pavaizduotas kažkokio vyriškio veidas. Panašiai atrodantį vyriškį, mes kažkodėl susiejome su dievo sūnumi Jėzumi. Mes tą padarėme patys, nes aš kažkaip neatsimenu, kad biblijoje būtų parašyta:
Ir Jėzus tarė: „Jei jums trenks į dešinį skruostą – atsukite kairį. Bet. Dar kartą kartoju. Bet. Jeigu pamatysite paveikslą, kuriame bus pavaizduotas europietiškų bruožų nesiskutęs baltaodis vyras su ilgokais tamsiais plaukais, tai žinokite, kad tai mano atvaizdas ir šiukštu jokiu būdu neleiskite jo aplieti chemine substancija, kuri lyg ir primena šūdus.“.
Ar aš jau rašiau, kad ten netgi ne tikri kakučiai [3]? Šito spektaklio kūrėjai netgi nepadarė visko iki galo (kaip, kad pavyzdžiui anas fotografas fotografavęs kryžių tikrame šlapime) ir naudoja sintetinę kakučių imitaciją.

Susumuokime, ką turime. Turime paveikslo reprodukciją, kuriame pavaizduotas neaiškus vyriškis, kurį mes kažkodėl laikome Jėzumi. Dėl to tas atvaizdas mums tampa šventu, vėlgi, mūsų pačių iniciatyva, nes Jėzaus mokyme nėra kalbame apie stabų garbinimą, kaip apie teigiamą dalyką. Dargi, turime kažkokį tamsoką cheminį mišinį, kuris ale vaizduoja fekalijas. Ir galiausiai turime simboliu apipiltą simbolį. Nieko tikra.

Bet jeigu net to negana. Tarkime, kad ten iš tikrųjų yra nupieštas Jėzaus veidas. Leiskimės į dar didesnius absurdus. Tarkime, pagal Jėzaus mokymą stabų negalima niekinti. Žinau, žinau – sunku, bet čia gera smegenų treniruotė. Tiesiog padarykime tokias absurdiškas prielaidas. Padarėte. Dabar atsakykite į klausimą: iš kur jūs ištraukėte, kad Dievo sūnaus atvaizdo tepliojimas kitais Dievo kūriniais (šūdais) yra niekinimas? Iš kur ištraukėte, kad šūdai yra blogai (Gerai šitoje vietoje skamba tas žodis „ištraukėte“)?

Kažkaip keista. Visi praktikuojantys katalikai teigia, kad seka Jėzaus mokymu. Bet iš kur tiek pykčio pas juos? Iš kur tiek nuožmumo? Iš kur tiek noro uždrausti, neleisti? Teisti? Nuspręsti, kas šventa? Kas tikra? Iš kur tiek tikėjimo, kad jie yra teisiantys dievai?

Kodėl negalėtų katalikai būti, kaip ta mama, kuri atnešus kelemečiui vaikeliui piešinį sako:
– Kas čia?
- monstras-žudikas su trim galvom ir kardu, kuris šaudo bombam
- Oho! Nu gražu, gražu... Bet kitą kartą pabandyk nupiešti saulytę ir debesėlius.
- Be monstro-žudiko!?..
- Be...
[1] http://en.wikipedia.org/wiki/The_Hero_with_a_Thousand_Faces
[2] http://orumas.lt/
[3] http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/karolina-tomkeviciute-kai-s-nelygus-s-500-261430