Sveikam kūne vistiek daug nesąmonių

Buvau čia kada pasižiūrėti tos išreklamuotos negyvų lavonų (Gerai aš čia su tuo žodžių žaismu...) parodos. Pagrindinė idėja einant, buvo ieškoti tokio mini nušvitimo. Geriau pažindamas tų publikuojamų mirusių žmonių vidaus ir išorės organus, aš turėjo geriau pažinti ir susivokti savo paties vidinį pasaulį. Mane pamatyti vaizdai turėjo taip sukrėsti ir taip pakeisti mano mąstymą, kad aš turėjau kardinaliai pakeisti savo požiūrį į save, į kitus ir aplamai į žmogų, kaip koncepcinę idėją. Aš turėjau tapti žmogiškesniu. Aš turėjau suprasti, kad mes gyvuliai. Gyvuliai, kurie gėdijasi, kad vaikšto į šokius „kam virš trisdešimt“. Gyvuliai, kurie papurškia „Pušų gaiva“ poto kai pasituština. Trumpai: turėjau labiau save pažinti ir būti to pažinimo pakeistas teigiama linkme...

Ar taip atsitiko? Jaučiu, kad nė velnio. Man atrodo, kad ruošimasis eiti į parodą mane labiau įtakojo, nei pati paroda. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad nieko ten sukrečiančio nepamačiau. Internetas bus mane sugadinęs. Bent jau tuo aspektu. Kai pradedi vakarieniaudamas naršyti 4chan'e, maždaug tada supranti, kad receptoriai „fuuuu – šlykštu“ šiek tiek išsiderino. Patys lavonėliai ir jų dalys manęs nesugebėjo sukrėsti, jaučiu, dar ir dėl to, kad pernelyg sterilizuoti ir užkoncervuoti jie man pasirodė. Nebuvo šveižumo jausmo. Supratimas, kad aš tesu tik mėsos gabalėlis, kiek pamenu, man buvo daug aiškesnis, kai truputį kirvuku įsikirtau sau į ranką (sena ir ilga istorija. Gal kada nors...), negu kai iš trijų centimetrų atstumo žiūrėjau į kažkieno blužnį ar keturgalvį raumenį.

Tiesa, reikia paminėti, koks nušvitimas mane vis dėl to aplankė. jis buvo maždaug toks: „Ot šūdas – mes visiškai niekam tikę“. Mūsų kūnai pernelyg trapūs ir lengvai pažeidžiami. Nuo šiol eidamas per gatvę dar labiau bijau mašinų. Bijau aštrių daiktų. Bukų irgi bijau. Ne paniškai. Vos, vos. Kažkaip reikia, kad mes, žmonija, po truputį išsiaiškintume, kaip pakeisti savo šituos niekam tikusius kūnelis (arba bent jau jų dalis) į kažką sintetinio ir, pavyzdžiui, iš titano. Nes dabar tai absurdas – mano gyvybiškai svarbūs organai yra arčiau paviršiaus, nei paprasto virtuvinio peilio geležtė. O pats paviršius visiškai nepatvarus. Absurdas... jau dabar pradedu taupyti ant sintetinės odos, paruoštos su elastingu titano pluoštu. Tai kas, kad šviečiant saulei, žėrėsiu ir dėl to teks nuvyti nuo savęs pusdurnes paaugles: „Atšok pasakiau – niekur aš nekąsiu!“... Bet bent jau susidūrimas su pusantros tonos mašina, turbūt, nebus mirtinas. Sutaupysiu, ant atšvaitų...

Aišku, aš čia tik perdedu, kad suvokimas, koks ribotas mano kūnas buvo toks didelis. Tą faktą aš jau žinojau. Kaip žinojau ir tai, kad mes tik mėsos gabalai. Aš pakankamai neblogai susipažinęs su savo kūnu. Kaip? Sportas. Aš nuolat (nuo ankstyvos paauglystės) sportuoju. Niekada nedariau to labai rimtai ir profesionaliai. Niekada nesiekiau (ir nepasiekiau) sportinių aukštumų. Bet visąlaik iki dabar sportavau ir sportuoju. Nu beveik visąlaik. Su kokia pora pusės metų pertraukų. Ir aš puikiai suprantu, kad aš tik trapus mėsytės ir kauliukų rinkinukas. Nes su ta tiesa nuolat konfrontuoju sporto salėje.

Mes, vakarų civilizacijos atstovai, kažkaip keistai pripratome izoliuoti save nuo savo kūno. Buitinės sąlygos ir nemaža dalis profesijų, mums leidžia ignoruoti tą faktą, kad kiekvieną akimirką kraujas keliauja didžiuoju kraujotakos taku, esančiu darinyje, kurį kiekvienas vadiname „savimi“. Kažkaip manau, kad statistinis vakarietis, savo facebook'o puslapiu rūpinasi labiau nei savo kūnu. Nes su savo internetiniu „aš“, jie yra labiau susipažinę, nei su fiziniu ir mirtinguoju „aš“. Ir aš manau, kad dar truputį per anksti taip elgtis. Savo facebook'ų, pliusų ir „galima rašyti tik tiek raidžių“ statusus mes labiau vertiname, nei tą faktą, kad kiekvienas turime dvylikapirštę žarną ir kasą, kuriai nereikia kaspinų. Ir tai yra kvaila. Nes mūsų beždžionėlių kūnai nespėja paskui mūsų technologinį išsivystymą. Ir dėl to mums vis dar reikia jais rūpintis. Nes jeigu nesirūpiname, tai jie po truputį, bet nuosekliai, užtikrintai ir daug greičiau nei galėtų, tampa niekam tikę. Ir mano subjektyvia nuomonė, pagrindinė rūpinimosi savimi ašis yra sportas.

Taip, taip. Sportas. Reikia sportuoti. Sportuoti. Ne – tam nėra pamainos. Reikia sportuoti ir tau tas galiausiai patiks. Po kiek laiko netgi negalėsi be sporto, nes nepasportavus prasidės tikrų tikriausi atchodai. Kažkaip būna įdomu stebėti, kaip žmonės iš visų jėgų stengiasi išvengti sportavimo. Kiekvienas besikūdinantis (dažniausiai besikūdinanti) pasiryžęs išbandyti visokias nesąmones, bet tik ne sporto klubą. Net jeigu galiausiai nusprendžia sportuoti, tai tą daro... Tą daro namuose. Rimtai. Pagal panelės žurnalo straipsnį: „Pasitik vasarą su maike, kur matosi bamba“. Tame straipsnyje būna trys nuotraukos ir tos trys nuotraukos patampa lygiaverčiu sporto klubo pakaitalu. Su tokiu požiūriu geriau jau pataupyk ant knygos: „kaip mandagiai atsisakyti kvietimo į paplūdimį“... Nors, vis dėl to, čia buvo niekam tikęs ir nejuokingas juokelis... Bet negi dabar jį man ištrinti...

Sporto taip pat dažnai bandoma išvengti ypač sugriežtinus savo dietas. Vienas iš ekstremalesnių, bet dabar madingų būdų, yra patapti vegetaru. Apie ypač įdomų porūšį – rūkančius vegetarus – aš, aišku, čia net nekalbu. Apie tuos, kuriems iš tikro patinka vegetariškai maitintis – irgi. Aš kalbu apie tuos, kurie kenčia. Kenčia. Iš tikro kenčia. Bet vis tiek valgo tuos savo baklažanų triufelius su morkų nuoviro užpilu pagardintais rabarbarų gabalėliais, išmirkytais cukrinių runkelių, kurių derlių nuimant pramoninių būdu buvo nugalabyti keturi šimtai trisdešimt aštuoni mieli kiškučiai, aliejuje. Ir bando tau kiekviena proga įkyšti: „paragauk – beveik kaip mėsa“. Ta jų mantra – „beveik kaip mėsa“ tikrai išduoda, kad mėsos jiems tai jau tikrai nereikia.

Aš jokiais būdais neteigiu, kad geras maitinimasis yra nesvarbu. Anaiptol. Bet be sporto tu niekaip nesusipažįsti su savo maitinimosi pasekmėmis. Gali kiek nori aiškinti, kad tam tikros spalvos rabarbare yra visų reikalingų maistinių medžiagų, bet tai tebus tik teorija. Aš nežinau, gal tų medžiagų ir užtenka. Tačiau pamėgink pradėti sportuoti ir greitai pasimatys, kas yra kas. Vienintelis tikras būdas susinormuoti sau maitinimosi įpročius ir rėžimą yra sportas. Sportuodamas labai greitai atskiri pelus nuo grūdų. Taip – gali visą dieną valgyti bulvių traškučius ir užsigerti buratino limonadu. Gali pietums skrandį užkišti visais mėsainiais, submarinais ir picomis. Bet kai ateis laikas ištemti treniruotę su tokiu energijos šaltinių bagažu... Kai nespėjus padaryti apšilimo, jau jauti kaip dūsti... Kai dar neįpusėjus treniruotės išmuš šlyktus, tankus, „riebus“ prakaitas... Su kuriuo, atrodys, iškeliauja paskutiniai energijos rezervai... Kai taip atsitiks, tada ir suprasi ir įsisąmoninsi, kad taip negalima. Tik tada nuoširdžiai pagalvosi, ar tikrai „maistas yra maistas – svarbu tik skrandį užkišt“. O kai į galvą pradės ateiti tokios mintys, kaip: „gal reiktų vietoje riebios varškės pradėti valgyti liesą“, tai žinosi, kad esi teisingo kelio pradžioje. Kai liesa varškė pasidarys skanesnė už riebią (o taip atsitiks, nes treniruojamam kūnui bus naudingesnė liesa ir jis siųs į smegenis geresnius signalus tada, kai valgysi pastarąją), tada žinosi, kad ne tik mąstymas, bet ir pats kūnas yra geram kelyje.

Dar, kas labai svarbu – sveikam kūne, sveika siela. O pritaikius šių dienų realijoms: gera fizinė forma padės jūsų galvai sugalvoti šmaikštesnį facebook'o statusą. Ir taip susilauksite žymiai gausesnio nykščio paveiksliuką turinčio mygtuko paspaudimų, negu kad sulaukdavote ankščiau. Ir tokia šviesi ateitis yra ranka pasiekiama. Tiesiog tereikia kelių metų intensyvių treniruočių ir viskas. Tik tiek... Ne – rimtai. Sportas padės jums daug lengviau susitvarkyti su savo mintimis. Padės išvengti emocinių duobių. Rimtai. Kaip kokioj „kovos klubo“ knygoje. Galiausiai tampi nušvitęs. Šefas užknisa darbe? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Nesiseka su mergina? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Gyvenimas neturi prasmės? Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Niekas neskaito tavo blogo?.. Nesvarbu – šiandien vakare treniruotė. Sportas padės apmalšinti instinktus, taip atlaisvindamas galvoje tai, kas mūsų porūšį išskiria iš kitų gyvūnų. Kas leidžia mums lyg ir dominuoti visą planetą. Jūsų mintys taps „tikresnėmis“.

Išvados

Atsimenu, mokykloje mokino, kad rašant reikia laikytis tokių rėmų: įžangoje praneši apie ką rašysi. Tada dėstyme apie tai ir rašyti. O pabaigoje pakartoti svarbiausias mintis iš dėstymo. Tai čia bus mano kaip ir kanoninė pabaiga.

Man reikia pasidaryti donoro kortelę. Čia, aišku, gaila, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje „numiręs tu“ (savo puskvailių religingų giminaičių pavidalu) turi sprendimo teisę į tai, kad tavo kūnas vietoje to, kad pagelbėtų kokiam nors mielam gyvajam, tiesiog gražiai atrodytų šarvonėje. Bet nieko nepadarysi.  Reikia paimti ir pasidaryti – neturėtų gi daug laiko užimti. Nes tikrai kvaila jos neturėti.

Video Blog #1: Eitynių asociacija

Pirmasis mano bandymas žaisti su platesne media...

Netaisytas juodraštis, kuriuo aš naudojausi:


Eitynės. Eitynės. Šiandieną (2012-03-11) buvo net dvi eitynės. Vienų, kurie mėgsta tris spalvas ir kitų, kurie mėgsta daugiau nei tris spalvas. Aš, aišku, suprantu, kad ne TIK JIE dalyvavo tose eitynėse. Bet jų dalyvavimo faktas vis dėl to buvo labiausiai akcentuojamas.

Įsiklausius į tai, kokiais epitetais anie buvo apipilti, aš savo galvoje atradau vieną teiginį: miegojimas su bet kokiu vyriškiu yra gėdinga ir pasmerkimo verta veikla.

Palaukite, palaukite. Patys pagalvokite: kokie pagrindiniai įžeidimai yra naudojami įžeisti tiek vyrus, tiek moteris.

Vyrams pagrindinis įžeidimas yra pavadinti jį homoseksualiu. Nu, aišku, niekad nevartojamas tas teiginys: „Tu homoseksualus“. Paprastai naudojama kažkas žymiai tvirtesnio skambesio.

Piderastas, pyderas – nežinau kodėl šitas žodis turi neigiamą prasmę. Bet juo vadinti homoseksualus kažkodėl negražu.

Gaidys – Šiaip gražus paukštis, naminis gyvūnas ir pasakų veikėjas, bet kalėjimo kalėdiniame veidinime nenorėtum juo būti...

Tai turbūt du populiariausi įžeidimai vyrams. Ir vos tik, kas iškart jų griebemės. Netgi tokiomis absurdiškomis aplinkybėmis. „Tas pyderas nuviliojo mano paną. Suspardysiu gaidį!..“.

Kažkaip tas tarp moterų/merginų nelabai populiaru vadinti viena kitą lezbiete.  Kažkaip net jos pernelyg neįsižeidžia, jeigu jas taip pavadinini. Tuo tarpu, pabandykite paskleisti kalbas, kad kuris nors yra gėjus ir stebėti, kaip jis iš visų jėgų stengsis įrodyti, kad toks nėra. Štai, kad ir man čia kada buvo labai panaši situacija. Mane kvietė kažkur. Ir kvietimas buvo išsakytas maždaug taip: „Gali atsivesti ir“ (pauzė) „Draugą...“. Aaaaaa!!! Taip kirto per kelienius. Dar taip nebuvau teisinęsis. Ir dar taip niekad nesistengiau kalbėdamas nustatyti kuo vyriškesnį balso tembrą...

Taigi, moterys neįsižeidžia, kai jas pavadini lezbėmis. O, pagalvokite, kaip vis dėlto populiariausia įžeidinėti moteris. Kūrva, kalė, sūka. Visi, beveik visi žodžiai skirti įžeidinėti moteris. Ir, beje, žodžiai dėl kurių jos labiausiai įsižeidžia. Ir netgi įžeidinėja viena kitas. Visi žodžiai yra skirti nusakyti miegojimo su vyrais faktą. Vėlgi, nėra išvengiama komiškų situacijų, kai kokia nors jau virš kažkiek metukų ir kuri akivaizdžiai vis dar nekaltoji ir kurios joks drakonas nepriimtų kaip aukojimo. Taigi, tokia yra pavadinama, pavyzdžiui, kale...

Iš to aš ir darau išvadą, kad mylėtis su vyriškiais yra gėdinga ir smerktina.  Nes įžeidimai yra apie tai. Ir nesvarbu kokios tu lyties. Ir tas liūdna. Tas kvaila. 21-ame amžiuje taip elgtis. Mes turime internetą. Mes turime tokius dalykėlius, kur visai lieti stiklinį paviršių ir po stiklu esantys milijonai lempučių taip žiba, kad sukuria tokią iliuziją mūsų akyse, kad lyg tai mes mėtome paukščius į kiaules. Mes turime tai. Bet mes vis dar manome, kad seksas yra gėdinga. Nes puspročiai dykumų barbarai, mirties kulto išradėjai, hebrajai taip sugalvojo. O lunatikas Jėzus to nepaneigė, nes buvo užsiėmęs vaikščiojimu vandeniu. Net ir Marija Jėzaus motina. Jeigu Jėzus yra tobulo vyro pavyzdys.  Tai Marija, tarsi tobulos moters. Ne? Ir kokia tobula moteris anot tų debilų.  Bestuburė, bevalė visų ir visada nuolankiai klausanti ir viską tyliai iškenčianti nekaltoji. Rimtai? Norime, kad tokios būtų moterys? Šlyktu...

Ir tą reikia keisti. Darom viską iš lėto. Pirma atsikratome moterų priespaudos visų pirma kiekvienas savo galvoje. Homoseksualus dabar paliekame nuošalyje.  Kaip nors anie ištvers. Nors tas irgi kvaila. 21-ame amžiuje. Ne?

„Paima dvi vaginas ir... Ne. Nu. Netūralu. Taip negalima“.

Arba

„O ne tik neduokdie nedėk savo penį ten. Tik ne ten. Negalima! Taigi, šventa.  Šventa ir viskas.“

Bet kaip nors paliekam juos nuošaly. Mums reikia pakeisti savo požiūrį į moteris ir į jų seksualumą. Ir kaip tą padaryti? Reikia pakeisti žodžių reikšmes savo galvose. Reikia paimti įžeidžiančius žodžius ir juos apversti aukštyn kojom. Paimkime visus įžeidimus moterims ir pažiūrėkime, kuriuos jų galime paversti teigiamais.

Visi mongoliški ir ar slaviški keiksmažodžiai nepajudinami. Nei vieno jų neįmanoma paversti teigiamais. Teks juos pamiršti. Lieka lietuviški. Kalė ir kekšė.

Kalė. Šiap kalė yra geresnis šuo. Tai yra geresnis šuo tuo, kad jeigu perki šunį, tai labiau norėsi pirkti kalę. Nes kai išvesi aną pasivaikščioti, tai nenorėsi, kad kai jis bėgs priekije, nuolat prisiminti fizikos kursą, kai teks žiūrėti kaip žemės traukos jėgos veikia sėklides. Taigi, kalė yra geresnis šuo. Bet vistiek, tai „šuo“. Jeigu vadini moterį šunimi, vis tiek nekaip skamba. „Tu – šuo“. Negražu nors tu ką.

Belieka kekšė. Labai gražus žodis. Tik pagalvokite – paukštė. Ką neigiagiamo gali savyje nešti žodis „paukštė“. Jau pats žodis labai gražus. Pats daiktas (pažodžiui) yra teigiamas. Tai kaip mes sugebėjome simbolio vartoseną paversti neigiama. Tereikia labai nedaug. Vieno mažyčio pasisukimo galvoje ir žodis kekšė pataps teigiamu. Ir mes tapsimi vos vos labiau geresniais.

Tai tiek...